10metų sukaktuvių dovana

teleporteris (paaiškinimas)

Ten kur juodi taškiukai- negali būti jokio daikto. Tai pavyzdukas, kad būtų lengviau susigaudyti ką reiškia, kai rašo, jog "aplink nieko nėra"

Sūrio vyniotinis

Na blogo struktūra neitin man patinkantis dalykas. Norint rašyt apie VISKĄ, tenka daryt visiškai tarpusavyje nesusijusius įrašus. Ir taip svarsčiau, ir taip... Ir vis tik priėjau išvados, kad etikečių klijavimas vienintelė išeitis, kad susigaudyt tame pranešimų labirinte. Suprantu, kad kol kas bloge nėra daug įrašų. Bet mėgstu suplanuoti kelis ėjimus į priekį. Tad apie tą laikotarpį kai įrašų bus daug tenka galvoti jau dabar. 

 

Kaip jau žinia iš pavadinimo tai grynai kulinarinis įrašas. Receptūrų ir saitų apie tai labai daug. Vieni geresni, kiti prastesni. Ir naujo dviračio aš čia neišrasiu ir niekuo tuo nenustebinsiu. Mažas skirtumėlis mano receptūros bus tas, kad patiekalus dėsiu tuos kuriuos pati gaminu su realiu laiku darytomis nuotraukomis ir kiek galma smulkesniu aprašymu. Taigi, gana kaip sakant pilstyti iš tuščio į kiaurą ir pereikime prie svarbiausios dalies. 

tešlai:

• 5 kiaušinių
• 1 kiaušinis į faršą (galima ir nedėti didelio skirtumo nebus)
• ~350g fermentinio sūrio (aš dažniausiai dedu ~320g)
• ~500g neriebaus faršo (aš dedu mažiau, nes didelis sluoksnis faršo tiesiog ilgiau kepa)
• ~250g majonezo 

padažui: 

• majonezas (3-4 šaukštai)
• marinuoti agurkėliai (~3 vid.dydžio)
• kečupas (1nepilnas šaukštas)

Smulkiai sutarkuotą sūrį sumaišome su kiaušiniais ir majonezu. Asmeniškai aš kiaušinius išsiplaku atskirai ir tik po to supilu į patiekalus. Taip lengviau jie pasiskirsto patiekale ir nereikia taip jau labai intensyviai maišyti, kad kiaušinio baltymas pasidarytų vientisas su tryniu tešloje. Bet kaip jau minėjau galima ir tiesiog įmušti tiesiai į tarkuotą sūrį ir tik tada išmaišyti. 

Gauname gan tirštos konsistencijos geltoną masę. Išsitiesę skadą kepimo popieriumi ir patepę jos paviršių truputį aliejumi, supilame į ją visą masę. Supylus paviršių palyginame šaukštu ir dedame į įkaitintą ~200 C orkaitę. Kepame kol pagels ~20min.

Patarimas. Rekomenduoju kepti plačioje skardoje, kad būtų kuo didesnis kepinio paviršiaus plotas. Plonesnis sluoksnis iškepęs būna miklesnis, jį lengviau susukti. Be to kuo didesnis gabalas iškeps, tuo daugiau mes galėsime jį suvynioti. Perpjovus gausis gražesne spirale susisukęs faršo sluoksnis, kaip tikrame vyniotiniame.

Iškepusę masę ataušiname. Galima palikti kambario temperatūroje natūraliai atvėsti. Šaltu periodu asmeniškai man tam pasitarnauja balkonas. Kepimo metu masė gan stipriai pakyla. Neišsigąskite jei vėstant pastebėsite, jog ji truputį subliuško.  Idealu, kad taip neatsitiktų, bet iš patirties žinau, kad retai kada taip būna. Tad ir subliuškusi tešla puikiai pasitarnaus.

Kol aušta pasiruoškime faršą. Didelio kažkokio ruošimosi tam kaip ir nėra. Suminkome faršą su stipriai kvepiančiais prieskoniais. Galima įmušti kiaušinį, įdėti smulkinto svogūno ar česnako. Kai kas net deda sutarkuotas ir patroškintas keptuvėje morkas ar papriką. Kaip sakoma fantazija beribė. Čia aš pateikiu paprasčiausią variantą. Kai gausis šis, galėsite pabandyti paeksperimentuoti su kitomis variacijomis.

Patarimas. Nemanau, kad suklysiu manydama, jog daugumas mamų nededa į faršą svogūno dėl to, kad vaikai iki tam tikro amžiaus, patiekaluose jų neperneša. Paprastas sprendimas. Svogūną galima sumalti su faršu (jei pačios gaminame jį iš mėsos gabaliukų) arba jį galima tiesiog sutarkuoti. Tarkuotas svogūnas lengvai susimaišo su faršu ir jo lieka tik itin malonus kvapas. Jaunosios atžalos nė neįtars, kad patiekale yra svogūno. 

Ataušusį kepinį (gali būt jis dar ir maloniai šiltas) Aptepame paruoštu faršu. Tolygiai paskirtome, kad storis būtų daug maž vienodas. Atkreipkite dėmesį, kad niekur nedėjau druskos. Daugumas mūsų prieskonių jau yra su druska. Ir to visai pakanka. Jei kas deda prieskonius be druskos, nelabai ką praras, nes sūrumo jausmo užtenka nuo dėto sūrio ir būsimo padažo. 

Po to imame kurį norime kraštą kepinio ir susukame. Jei forma kvadratinė kurį kraštą pasirinksite nėra jokio skirtumo. Bet jei forma stačiakampė (kas beveik yra pas visas šeimininkes) susikipo krašto pasirinkimas lemia keletą veiksnių: norite storo vyniotinio su daug vijų ar norite ne su daug (kaip mano atveju) ir labiau ilgo nei storo. Čia jau kaip kiekvienai patinka. Vienintelis skirtumas, kad storesnį reikės truputuką ilgiau kepti. Sukimo metu paviršius gali švelniai įtrūkti (kaip paveikslėlyje), bet visiškai kiaurai neįtrūksta. Tad ir kepinio bendrai struktūrai ir gaminimo niuansams įtakos tas jokios neturi. Susukus, įdedame atgal į skardą su išklotu popieriumi susukta siūle į apačią. Manau aiškinti kodėl tai reikia daryti nereikia, nes ir taip visi supranta, kad kitaip išsiardys. Šauname į įkaitintą iki ~180 C orkaitę ir kepame 40-45min. 

Kol vyniotinis kepa pasigaminame itin paprastą padažą jam. Tiesą sakant tik pagaminusi padažą pagalvojau, akd irgi galėjau procesą pafotografuoti. bet jis toks paprastas, kad be galutinio rezultato nelabai kas iš tų nuotraukų lieka. Tiesiog smulkiai kūbiukais supjaustome marinuotus agurkėlius, supilame majonezą, kečupą ir viską išmaišome. Kuo kečupo daugiau, tuo padažas raudonesnis gaunasi. Bet nerekomenduočiau jo padauginti, nes tada padažas gaunasi ganėtinai rūgštokas. Rūgšties užtenka nuo pačių agurkų. Kečupas suteikia padažui spalvos ir malonų aksominį pojūtį burnoje. 

Iškeptą kepinį pjaustome riekelėmis ir patiekiame su jau padarytu padažu. Garnyrui prie jo galima patiekti paprastų mėgiamų salotų, bet tai nebūtina.

Patarimas. Šis patiekalas puikiai tinka valgyti tiek karštas, tiek ir šaltas. Tačiau atminkite svarbiausia: jis begalo sotus. Nežiūrint kaip stipriai jums norėsis jo dar ir dar (nes skonis pasakiškas gaunasi), organizmas nepajėgs jo daug suvalgyti. Geriau įsidėti mažiau ir tada jei norėsis kartoti. Jis neatrodo toks sotus, koks yra ištikro. Dar vienas dalykas. Mažutis pastebėjimas. Nesvarbu kaip gaminimo metu jūs kritiškai vertinsite iškeptos tešlos galimybę nesusivynioti, patikėkite manimi, ji susivynioja. Kiek gaminau pati, kiek daviau receptūra kitiems, visada susivynioja. Tad nebijokite dėl to. O drąsiai gaminkite ir mėgaukitės nuostabiu skoniu, paprastu pagaminimu. Patiks ir jums ir svečiams. 

Skanaus.

Prietarų gajumas

Savaitgaly teko sudalyvauti mažoje, jaukioje, negarsioje draugės gimtadienio šventėje. Kodėl mažoje? Todėl, kad dar pagal visas tradicijas jai negalima linksmintis nes prieš keletą mėnesių palaido savo mamą. Miela, rami ir kartu šventiškai triukšminga atmosfera užliūlavo mane. Pati nepajaučiau kaip mintys atsiskyrė nuo bendros visumos ir nunešė mane keistais atsiminimų ir pamastymų labirintais. 

Kas iš mūsų negirdėjo apie juodos katės galybę perbėgus mums kelią ar kad norint susilaukti berniuko, nėštumo metu  būtina valgyti duonos gaminių kampukus. O jau ką lemia sėdėjimas prie stalo kampo nesukūrusiems dar savo šeimos turbūt žino kiekvienas ir darželinokas. Žmonių bendruomenė labai išradinga besistengdama parodyti, kaip gali pažaboti "likimą" tinkamai išaiškinus jo metamus mums ženklus. Nuo neatmenamų jau laikų buvo manoma, kad prietarai likimo pranašai. O kadangi žmogui būdinga prisiimti žinojimą to ko nesupranta, prietarai įgavo labai stiprų atsaką pasamonėje. Galim būti kiek norim šalto ir blaivaus proto, bet aplinkybėms tinkamai susiklosčius frazė "aš prietarais netikiu", kažkaip nelauktai nublanksta. Esu to tipiškas pavyzdys. Žmogus skeptikas, racionalaus ir sveiko proto, prisilaikantis taisyklės, kad 99% visko galima paaiškinti mokslu, gamtos reiškiniu ar žmogiškąja psichologija. Ir net mano kartais pasamonė sugeba iškratyti labai keistų minčių nuotrupų.

Mano tėtukas, kaip keistai tas beskambėtų bet šiuo epitetu pakrikštytas mano senelis, vieną nelemtą ankstyvą rytą parkritęs susitrupino klubo sąnarį. Viso to pasekoje išgulėjo ant patalo ketverius metus. Nesigilinsiu dabar apie medicininius visokius niuansus, nes nei tai įdomu, nei galų gale susiję su tema. Kadangi sesuo dar tada buvo maža, o ir jei nebūtų, tas nieko nebūtų pakeitę turint galvoje kaip jauni žmonės "rūpinasi" pagyvenusiais, jį pakaitomis slaugyti teko man su mama. Maždaug kas antrą savaitę, kartais ir dažniau tekdavo aukojant savo šeimos ramybę važiuoti tėviškėn. Kas yra turėjęs slaugomųjų, o ypač tų kuriuos slaugė patys namuose, manau puikiai supranta koks tai nelengvas ir daug emocinės kantrybės reikalaujantis dalykas. Grįždavau iš tėviškės išsekusi, sudirgusi nors ir besijaučianti itin reikalinga. Kadangi dėl diabeto Tėtukui buvo išsivystęs kaulų uždegimas, maudydavom jį supaprastintai, lovoje, apšluostymo būdu. Ir štai vieną dieną, kai jo kaip niekada šviesus protas dalinosi savo mintimis su manimi, o aš palaikydama pokalbį vis kažką numykdavau, nes tuo metu kapsčiausi prie kojos tvarsčio, žvilgsnis netyčia užkliuvo už Tėtuko pėdų. Didelės vyriškos kaulėtos, susiraukšlėjusia žvynuota, apsilaupiusia oda, išsišovusiomis stambiomis venomis, vietomis išmargintos smulkių kraujagyslių korėtu raizginiu. Mačiau šį vaizdą daug kartų, kiekvieną dieną apšluostydavau jas drėgu rankšluoščiu ir patepdavau priešpraguliniais tepalais masažuodama, kad geriau imtų tekėti kraujas, kad nebūtų tokios šaltos ir nejautrios. Bet tada žiūdėdama į tas pėdas pajutau kaltę, dėl jų tokios išvaizdos. Atsinešusi bliūdą su karštu vandeniu ir įmerkusi tas sušalusias kojas ėmiausi beveik mediciniškai jas šveisti. Kiekvieną centimetrą, kiekvieną plotelį, tarsi nuo to priklausytų kažkas labai labai svarbaus. Kai triūsas buvo baigtas, pėdos buvo lygios, švelniai rausvos, su lygia vos vos susiraukšlėjusia oda. Nė dėmelės, nė žvynelio. Likau nerealiai patenkinta savo išmone ir darbu. Dar kurį laiką pamasažavusi jas, paguldžiau Tėtuką, apklojau ir pasiėmusi bliūdą žengiau iš kambario. Tarpduryje susiduriau su mama, kuri stengėsi slėpti apsiašarojusį veidą. Tada tam nesuteikiau jokios reikšmės...

Po pusantros paros kažkur, Jam pablogėjo. Ir po trijų dienų Tėtukas paliko mus. Paliko sunkiai, kankinamas pragariško dusulio ir skausmų, paliko tvirtai spausdamas mano ranką... iki pat paskutinio atodusio jos nepaleido... Nors visi mano pirštai buvo nutirpę ir bejausmiai, tą spaudimo jausmą atmenu iki šiol. Jis laikėsi kiek galėjo, kiek turėjo jėgų... bet laikui atėjus turėjo paleisti... 

Kai vežėmės urną namo, mama laikė ją prispaudusi prie krūtinės ir nelauktai pasakė: "gal nereikėjo taip skubėti jam plauti kojas... aš maniau, kad dar per anksti..." Tada man sunkiai sekėsi suprasti kas buvo pasakyta. Prisigalvojau visokių būtų ir nebūtų dalykų. Kad sušaldžiau, kad suaktyvinau infekciją, kad pati gal sukėliau kur sepsį netyčiai įbrėžusi... Nors būdama medikė, puikiai žinau, kad sepsis nepasidaro per vieną dieną, bet kai kaltė ima spraustis į širdį imi tikėti ir negalimais dalykais. Ir tik po keleto metų mama pasakė ką ji tada turėjo galvoje per laidotuves. Aš jam suteikiau patepimą, taip nušveisdama kojas. Taip senovėje ligoniams prieš mirtį šveisdavo kojas. Kad anapilin keliautų tyras kaip naujagimis. 

Kokios mintys tada mano galvoje sukosi? Labai prieštaringos. Aš atlikau higieninę procedūrą, visai nesusijusią su jokiais anapusinio gyvenimo dalykais. Norėjau suteikti malonę žmogui kurį visada laikiau sau tėvu, nes kito tėvo nepažinojau. Jis visada buvo man tėvu, ne seneliu. Ir jokiais prietarais apie tai, kad kojų toks nušveitimas gali parodyti norą ligoniui išeiti netikėjau. Negana to, aš net nežinojau šio keisto prietaro-tradicijos. Bet kaip ten bebūtų kvaila buka mintis, kad kas būtų atsitikę jei aš tada nebūčiau to dariusi laikas nuo laiko išplaukia iš pasamonės, kaip mažas piktas priekaištėlis, įkanda ir atbulas vėl slepiasi iki kitos pasamonės iškrovos. 

Tas nelemtas kas būtų, jeigu būtų... Kas būtų jeigu... Vat ir netikėk prietarais. Jiems ir nereikia, kad jais tikėtum. Kartkartėmis patys prietarai įlenda į mūsų mintis sukeldami tą kvailą mintį "kas būtų jeigu... "

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs

Nesu tikra, kad mano atveju tinka ši patarlė, bet tai pirma man į galvą atėjusi mintis. Tai ir nežinau džiaugtis ar liūdėti. Kas dar nepastebėjo, tai galiu pranešti, kad nebesu klubo "Iliuzijos" prezidentė. Ir ne tik nesu, bet aplamai nesu net to klubo narė. Taip, kad ir šis blogas pakibo ore, pasimetęs į kurią pusę traukti. Vis svarsčiau kaip gi man pasielgti, kad ir avis būtų sveika ir vilkas sotus. Ir tada supratau, kad to atlikti neįmanoma. Kas nors vis tiek liks nuskriaustas. Ir pasirinkau save. 

Taigi, klubo blogo nebėra. Faktas pasakytas, įsisamonintas ir įvertintas. Tik kas toliau? Tai pirmasis mano kada nors kurtas blogas. Tai mano kūdikis, mano pirmasis blyniukas... Tiek mokytasi prie jo, galvota, projektuota, planų turėta... O toliau, manau tiesiog perprojektuosiu blogą iš klubui skirtą į asmeninį. Tam reikalui planavau kurti atskirą blogą, bet dabar tam jau nėra jokio tikslo. Tiesiog kai ką pakoreguosiu, kai ką ištrinsiu, kai ką papildysiu (kaip žaidimo gudrybės). Juk negaliu likimo valiai palikti savo kūdikio. :) Bet turint galvoje, kad jau vidurnaktis pasitenkinsiu kol kas tik šia trumpute informacija, kad nieko neklaidint. O didžiosiomis statybomis užsiimsiu ryt. 

Tiesa, visai pamiršau paminėt kas privertė žengti šitą žingsnį. Paskutinis lašas aišku buvo, gautas labai viliojamas šaukimas į kitą jau visiškai susiformavusį klubą. Bet tokie sprendimai nepasidaro per vieną dieną. Gautas jau ankščiau publikuotas laiškas, visiška apatija žaidimo chate, iš 17 dalyvių aktyvi tiktai aš ir dar dvi merginos. Tik dvi!. Apie aukojimus net nekalbu. Jau seniai sau nebeskyriau nė vieno smaragdo, viską sudėdavau į klubą. Apie safyrus net nekalbu. Per visą laikotarpį kiek buvau prezidentė klubietės suaukojo, gal kokius 20 smaragdų! ir jei neklystu tai 7 safyrus. Suaukodavo tik reikalingus pinigėlius ir tai tik tų dviejų aktyvių merginų dėka. Tai kaip nenusvirs rankos visą laiką kaip kokiam Cizifui įsiręžus stumti akmenį į kalną be galimybės atsipūsti, nes kitaip jis su trenksmu garma žemyn ir vėl reikia viską pradėti iš pradžių... Net klubo blogu niekas nesidomėjo, tarsi ne visoms joms rašiau o sau vienai. Ir dar vienas labai svarbus dalykas nulėmęs mano pasirinkimą viską nutraukti... Nenoriu nieko įžeisti, bet labai jaunas bendras narių amžius. Būti mama namie viena, bet žaidime... Atleiskite. Man nesunku bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Gerai gaunasi, o ir mėgstu. 

Tačiau net tomis retomis minutėmis, kai chate kas netikėtai pasivaidena, pamatai vaikiškus trumpinius dėl kuriu tenka sukti galvą, kas tuo norėta pasakyti ir supranti, kad nieko intelektualesnio nesulauksi, imi jaustis labai vienišas. Kaip kokioje negyvenamoje saloje, gyvūnų pilna o pasikalbėt ar pasiklausyt, kaip kiti kalba nėra su kuo ir kaip. Ilgainiui imi jaustis jau tokiu dinozauru... tokia atgyvena... 

Tad kaip ir sakiau niekas nepasidarė per vieną dieną. Kaip ta pastatyta taurė ant pat krašto nelygumo. Kol ji pustuštė, viskas kaip ir gerai nors ir nevisai saugiai. Bet kai ji persipildo griūna, nesvarbu kaip lėtai tą lašą įkapnotum...

Labai dėkoju Lunalight už paliktus nuoširdžius komentarus ir palinkėjimus. Smagu pasijausti kažkieno vertinamam.

Keletas minčių apie naudą klubui

Sveikos mielosios. Eilinis pirmadienis su savomis savaitės prognozėmis, savais džiaugsmais ir bėdukėmis. Savaitgalio linksmybės baigėsi tenka rimtai kibti į darbus. Tad ir mano pareiga papildyti klubo blogą tam tikromis žiniomis, pletkais ar savo pačios pamastymais.
Savaitgalį gavau ne itin malonaus turinio žinutę nuo buvusios klubo valdžios. Na ne tiek nemalonaus, kiek truputį sakyčiau išmušančios iš vėžių ir verčiančios išsakyti viešai savo mintis dėl esamos susiklosčiusios situacijos. Pateikiu žemiau šią žinutę, kad visi galėtų susipažinti su to laiško turiniu.

Sveikute, Nemiga! Siuo metu neturiu galimybes rasyti didziosiomis raidemis, bet tiek to, manau suprasi Zaidima mes su Gustitia labai apleidome... dziaugiames, kad klubas saugiose rankose! Tik va, klausimas.. ar sugrisime i zaidima Aisku, manau tu padarei daug, ir butu nesazininga grizti su „trenksmu” ir ji is taves atimti. Bet paziuresime i aplinkybes, kadangi bent jau as tikrai neturiu laiko lankytis zaidime. Uzeinu tik progomis, arba laisvadieniais pastebeti kaip kam sekasi.

Laiškas mandagus ir paprastas, atrodytų ko čia „parintis”. Man užkliuvo vienas dalykas. replika, kad : ”...manau tu padarei daug, ir butu nesazininga grizti su „trenksmu” ir ji is taves atimti. Bet paziuresime i aplinkybes,...” Tas „pažiūrėsime į aplinkybes” tiesą sakant mane išmušė iš pusiausvyros. Kokios dar aplinkybės? Šita situacija man labai primena savo laiku itin išgarsėjusį skandalą su † EcSTaZy † klubu. Kas nežino ar primiršo, galiu trumpai priminti . Kadangi klubui itin sunkiai sekėsi, prezidentė paliko klubą ir įstojo į daug pažangesnį, aukštesniu reitingu klubą. Merdintis klubas atiteko Nanjai. Ji subūrė senas nares, suvienijo naujas, klubas ėmė sparčiai kilti aukštyn. Ir štai jums paradoksas. kai klubo paskutinis įgūdis buvo maksimaliai pakeltas, staiga pasirodė senoji prezidentė ir su adminų pagalba pareiškė teises į klubą. Kažkaip kol klubas buvo silpnas jo nereikėjo. Kai taip sunkiai visos sukėlė klubo įgūdžius tada jau prireikė. Juk taip labai apsimoka. Pačiai nereikėjo nė piršo prikišti. Atėjo jau ant gatavo. Žinoma sveikas protas nugalėjo. Ir ji nieko nelaimėjo. Bet nervus visam klubui patampė tai labai. 

Grįžkime prie mūsų laiško. Mūsų klubo atveju, nežiūrint to, kad prezidentė (buvusi) visiškai nesirodo žaidime jau 51d. aš niekada neketinau pasisavinti iš jos klubo. Tiesiog pagal žaidimo taisykles, jei prezidentas nepasijungia į žaidimą ilgiau nei 14d. jo prezidento statusas naikinamas ir klubas atitenka aukščiausią lygį turinčiai narei. Taip, kad niekas iš jos klubo neatėmė, ji jo neteko dėl neaktyvumo. Ji geras mielas žmogutis tik nelabai vis tik patikimas. Čia jau nebepirmas be jokio paaiškinimo jos pranykimas. O prezidentas turi būti pavyzdys kitoms klubietėms. Visa atsakomybė guli ant jo pečių. Jei prezidentui negalioja bendrosios taisyklės, tai kaip gali reikalauti, kad taisyklių laikytųsi kitos? Pats kvailiausias dalykas laiške yra tas, kad jį parašė žmogus kuris nors pasijungia ir labai jau retai, bet vis tik per du mėnesius klubui nepaaukojęs nė vieno centuko. Apie kokias teises į klubą gali eiti kalba tada? Kur nors kokios pastangos padėti klubui, palaikyti jį, stiprinti?
Tiesą sakant po šio laiško truputį nusviro rankos... Nes gaut griuvėsius ir juos atstatyti be galo sunku. O ateit prie jau paruošto stalo gali kiekvienas. Tam nereikia jokių pastangų ar proto.
Tad tokios biskutį niūros nuotaikos mano sergančioje galvoje. Bet kaip sakoma liga pasitrauks, savijauta pagerės, nuotaika laikinas dalykas, nesilaikys ir ji. Juk kaip ten bebūtų, aplamai esu gan optimistiškas žmogutis.

Naujienoms artėjant

Ech safyrai safyriukai... Taigi vėl paskelbta akcija jiems. Tad kas gali sau leisti, paskubėkite juos įsigyti, nes ant nuosies naujas MA žaidimas su labai puikiais būsimais prizais. Kas manimi netiki tegu pasidairo po nuostabų Forbes club blogą. Visada pirmiausiai naujienas sužinau iš jo. Manau mielosios forbietės nesupyks, kad tokiu būdu kaip ir pareklamuosiu jų blogą. Nors jei atvirai jam reklamos net nereikia, nes geresnio blogo, kuriame taip operatyviai informuojama apie MA naujienas niekur nesu mačiusi. Manau verta kam sunkiau sekasi ir smaragdų pakaupt, nes tam žaidimui kiek žinau jų irgi reikės. Tai tiek naujienų kol kas iš pačio žaidimo.

Tenka nemažai blaškytis dar viename didialiame socialiniame virtualiojo pasaulio žaidime. Matote dabar kaip tik vieno iš mano avatarų nuotrauką. Kaip žinia tame pasaulyje gyvas ne tik pats personažas, bet ir jį supanti aplinka su kitais tokiais pat gyvais asmenimis. Tačiau ne apie žaidimą norėjau pakalbėti. O apie jo aksesuarus. Mados Arenoje labai daug dėmesio skiriama plaukams. O vat aksesuarams nepasakyčiau. Pažvelkite, koks nuostabus papuošalas lūpose - mažas kryželis ant plonytės grandinėlės. Tokį papuošalą manau galima būtų pritaikyti ir MA. Aplamai pasigendu tokių originalesnių (gal tiksliau drąsesnių) papuošalų. Bet gal čia tik man taip, išlepintai Second Lifo leisti savo fantazijai gauti viską ko panorėjus...